Ukrainiečių pabėgėliai maitina vikingų laivų statytojus

written by Jurgita 27 kovo, 2022

Ukrainiečių pabėgėlių – daugiausiai moterų su vaikais pasakojimai kiekvienas savaip skaudus ir draskantis širdis.

Ania, 37 m., kirpėja, Kijivas. Atvyko su dukra Uliana pas čia gyvenančią mamą Mariną. Jų namas buvo pirmas mieste subombarduotas daugiabutis, kurį turbūt visi matė per televiziją. Vyras liko rezerve, jis blogeris, rengia informaciją, padeda rinkti pinigus, išvažiuoti pabėgėliams. Darbo labai daug. Nuo pat karo pradžios Ania visą laiką su mama palaikė ryšį telefonu, per skype. Seneliai liko rusų okupuotame Berdianske, ryšys sekmadienį nutrūko, tad labai jaudinasi. Televizija perjungta į rusišką propagandą. Humanitarinė pagalba – maistas, vaistai ten siunčiami, bet ar pasiekia gyventojus – nežinia. Gaila senelių, jie išgyveno antrą pasaulinį karą, o ar dabar išgyvens – nežinia.

„Mes čia užsiregistravome Pabėgėlių centre, gavome mėnesiui korteles nemokamam transportui ir telefonui. Centre teko ilgokai laukti, bet ten buvo čiužiniai, maisto, vandens, visi maloniai bendravo. Tie, kurie neturi artimųjų, laukia kur juos nukreips. Finansinės paramos kol kas negauname. Mes už viską labai dėkingi, bet nenorėtume, kad mus kur nors toli nuo mamos išsiųstų”, – jausmingai kalba Ania.

Svetlana, 26 m. Charkivas. Atvažiavo su mašina prieš 3 dienas. Vyko keturias dienas per Lenkiją, keltu į Švediją. Kiek anksčiau ji buvo atvežusi savo mamai sūnų Slava atostogoms, tai berniukas laimei, karo nematė. Turi giminaitį Sandefjorde, tai padėjo užsiregistruoti, laukia leidimo gyventi. Miesto centras jau buvo sugriautas, bet jai dar pavyko išvažiuoti, o jau kitą dieną žmonės įstrigo po 8 valandas trafikuose, nes mieste gyvena apie 2 mln. žmonių. Vaiko tėtis liko kariauti, o kiti artimieji pasitraukė į kitus Ukrainos miestus. “Kaip matote iš žinių, Lvivas, Ivano Frankivskas ir kiti buvę saugūs miestai taip pat apšaudomi, – liūdnai pasakoja moteris. – Svarbiausia buvo kirsti Lenkijos, Slovakijos, Moldovos ar kitų užsienio šalių sieną, nes Ukrainoje dabar niekur nėra saugu”.

Jos sūnus Slava, 7 m., žvaliai pasakoja, kad mama keturias dienas prabuvo rūsyje, o paskui susirinko daiktus ir atvyko į Norvegiją. Berniukas supranta, kad tėtis liko ten kariauti. “Man čia patinka, nes galiu žaisti su kitais ukrainiečių vaikais. Panašu kaip ir namie”, – sako berniukas.

Saša, 28 m, internetinės prekybos vadybininkė, Kijivas. Atvažiavo su trejų metų dukra pas vyro seserį. Kelionė truko 4 dienas. Iš namų išvyko jau pirmą karo dieną pas tėvus į Čerkasų sritį, bet paskui nutarė išvažiuoti į užsienį (verkia). Prie Lenkijos sienos sužinojo, kad paskelbta mobilizacija ir vyras, jas paleidęs, turėjo grįžti atgal. Dabar jis tarnauja krašto gynyboje.

Mama medikė, kol kas palaiko ryšį, nes toje Kijivo dalyje ramiau. Kiti artimieji nenorėjo pasitraukti iš Ukrainos, tiesiog keliasi gyventi su kitomis šeimomis kur dar kiek saugiau. “Vakar sužinojau, kad rusai mūsų draugus sušaudė mašinoje. Žmona ir sūnus žuvo, vyras sunkiai sužeistas (verkia). Atleiskite, labai sunku kalbėti. Aš čia tik dėl vaiko esu, grįžčiau namo, man čia būti labai sunku. Dukrytei irgi sunku, ji nesupranta kaip jai žaisti su kitais vaikais, bet gal kai pateks į darželį bus lengviau adaptuotis. Laukiu ir tikiuosi.”

Saša dėkinga Ukrainiečių bendruomenei, Anastasiai, su kuriais ji jaučiasi kaip su šeima. Ji norinti veiklos, bendravimo, darbo, nes sėdėti namuose per sunku.

Ukrainiečių bendruomenei dėkojo ir renginyje dalyvavusi Tønsbergo komunos merė Anne Rygh Pedersen. Ji sakė tikinti, kad norvegai supranta kokias grėsmes visam pasauliui kelia Putino režimas ir kad reikia paremti karo niokojamą šalį bei čia atvykstančius pabėgėlius. Pasidžiaugė, kad atvykėliai gali bendradarbiauti su tokiu vykusiu projektu kaip Stiftelsen Oseberg Vikingarv.

Beje, būtent šioje organizacijoje jau dešimt metų darbuojasi energingoji Anastasia Smyk ir jos brolis. Pasak jos, tai pomėgių ir savirealizacijos arena, skirta plačiai auditorijai. Kiekvieną savaitgalį ji čia talkininkauja, ruošia maistą, o balandžio gale du nauji laivai bus nuleisti ant vandens. Ukrainiečių pabėgėliams seniausiame Norvegijos mieste visuomet atsiras ką veikti. Ir vaikams čia įdomu.

Iš Oslo atvykusi Ukrainiečių bendruomenės pirmininkė Tetyana Bondarenko nepavargdama pasakojo apie ukrainiečių kultūrą, jų tautinį paveldą, suvenyrų gamybą, kalbą ir tradicijas. Visi renginyje surinkti pinigai bus skirti paremti Ukrainą. „Mes turime paraginti visus nuolat teikti paramą. Jei dabar nesustabdysime Putino karo, kas bus sekantis?“

Devynmetės lietuvės Patricijos su tėčiu raginti nereikia. Jie perka Ukrainos vėliavą ir suvenyrų. „Mes su mama atrinkome daiktų ir jau išsiuntėme į Lenkiją ukrainiečiams“, – rimtai sako ji ir prisėda šalia ukrainiečio berniuko Slavos. Jie nemoka vienas kito kalbos, bet tai jiems netrukdo kartu pakurstyti laužą…