Jau keturioliktąjį kartą nuskambėjo mūsų nuoširdus ketinimas, kurio nepalaužė nei pandeminis nuovargis, nei karo Ukrainoje aidai.
Kas mus iš tiesų vienija ir stiprina? Per tūkstantmečius išlaikyta kalba, tradicijos, identitetas? Mūsų gyslomis tekantis protėvių kraujas, kurie nors ir darė klaidų, bet didvyriškai atsilaikė prieš išorės priešus ir sukūrė tokią valstybę, kurioje galime būti laisvi ir laimingi? O gal suvokimas, kad gūdžiame tryliktame amžiuje, kuomet LDK kunigaikštis Mindaugas gudrumu, apgavystėmis bei žiaurumu vienijo, krikštijo Lietuvą, o vėliau ir karūnavosi, nebuvo nei lengviau, nei paprasčiau? Žinojimas, kad mažai šaliai nepaprastai sunku atsilaikyti didžiųjų politiniuose žaidimuose?
Mus vienija kažkas daugiau nei galime išsakyti žodžiais. Karūnas išdidžiai užsidedame tuomet, kai kyla RAUDONOJI meilės ir pasiaukojimo banga per Baltijos kelią. Tuomet kai ŽALIOJI krepšinio banga užtvindo sales. Arba kai visi šokame pagal GELTONOSIOS bangos akordus.
„Kiekvieno lūpose dainuos Lietuva“…
https://www.facebook.com/vestfoldolietuviu.bendruomene/videos/596617408486823
